Katalikams pirmasis Advento sekmadienis, Sausio 1-oji ir Kovo 25-oji vienokiu ar kitokiu būdu yra naujųjų metų pradžia, tad Bažnyčioje tikrai yra trys, o ne viena proga prisiminti „prabėgusį metą“ ir barstyti konfeti.
Pirmą advento sekmadienį paprastai linkiu savo parapijiečiams „Laimingų Naujųjų metų!” Jie, žinoma, nustemba išgirdę tokį sveikinimą lapkričio pabaigoje, tuomet aš primenu jiems, kad katalikai gyvena ne vien kalendorinių, bet ir liturginių metų ritmu, o pirmasis advento sekmadienis yra naujo liturginių metų ciklo pradžia.
Antroji Naujųjų metų diena katalikams, žinoma, yra Sausio 1-oji.
Tačiau ne visada taip buvo.
Didžiąją žmonijos istorijos dalį Naujieji metai prasidėdavo ne žiemą, o pavasarį. Pirmieji įrašai, žymintys mūsų civilizacijos naujų metų pradžios šventimą, rasti Mesopotamijoje ir yra iš maždaug 2000 m. prieš Kr. laikotarpio. Žmonėms tuo metu atrodė visiškai logiška pradėti metus Kovo viduryje su pavasario lygiadieniu.
Pirmieji romėnai metus taip pat pradėdavo kovą. Jų kalendorių sudarė tik 10 mėnesių – šiandien tai yra išlikę lotyniškos kilmės mėnesių pavadinimuose, pavyzdžiui, angliškuose: September, October, November ir December : septem reiškia septyni, octo – aštuoni, novem – devyni, o decem – dešimt.
153 pr. Kr. romėnai prieš Kovą pridūrė du papildomus mėnesius ir pradėjo švęsti naujuosius Sausį – lotyniškai Januarius, pavadintą dviveidžio dievo Januso garbei. Sausio mėnesis metų pradžiai pasirinktas dėl pilietinių motyvų, tad dauguma gyventojų dar ilgai metų pradžią švęsdavo kovo mėnesį.
Pasirodžius krikščionybei kovo vidurys vis dar puikiai tiko. Kovo 25-oji buvo laikoma Jėzuas nukryžiavimo data.
Kadangi senovinė žydų tradicija teigė, kad didis žmogus miršta tą pačią dieną kaip buvo pradėtas, kovo 25-oji buvo laikoma Apreiškimo Marijai diena. Teologams ši data patiko, nes Dievo Sūnaus įsikūnijimas reiškė ir žmonijos išganymo bei naujosios kūrinijos pradžia.
Įsigalėjus krikščionybei sausio pirmoji buvo laikomas pagoniška švente – 567 po Kr. Turo Susirinkimas panaikino šią datą.
Tad kovo 25-oji yra trečioji Naujųjų metų diena katalikams.
1582-aisiais Grigaliaus kalendoriaus reforma grąžino sausio 1 d. kaip metų pradžios datą. Nors dauguma katalikiškų šalių priėmė Grigaliaus kalendorių beveik iškart, tik palaipsniui jis pritapo protestantų daugumos kraštuose. Britai, pavyzdžiui, nepriėmė šio kalendoriaus iki 1752 metų. Iki tol visa Britų Imperija – ir jų Amerikietiškosios kolonijos – vis dar šventė naujuosius metus kovą.
Paradokslau, kad protestantiškoms šalims švenčiant Naujuosius metus kovo 25-ąją, iš esmės buvo laikomasi tradicijos, kilusios iš Apreiškimo Marijai šventės, nors jie tikrai neketino švęsti jokių Marijos švenčių.
Bažnyčios kalendoriuje sausis buvo minimas pirmiausiai kaip Kristaus apipjaustymo šventė, laikantis Evangelijos pagal Luką (Lk2, 21) nuorodos, kad tai įvyko aštuntą dieną po gimimo. Ši diena šiandien vadinama Jėzaus vardo švente.
Kad ir kaip ten būtų, ankstyvoji Romos Bažnyčios tradicija liudija, kad sausio pirmąją buvo švenčiama Marijos, Dievo Gimdytojos šventė. Maždaug 7 amžiuje ši tradicija nunyko, ir sausio pirmoji tapo Jėzaus vardo davimo ir apipjaustymo minėjimu.
Popiežiaus Jono XXIII 1960-aisiais įvykdytoje bažnytinio kalendoriaus revizijoje bet kokios užuominos į Jėzaus apipjausytmą buvo pašalintos ir sausio pirmoji buvo paprsačiausiai pavadinta Kristaus Gimimo aštuntąja diena. Tuo tarpu Portugalijoje 1914 m. spalio mėnesį buvo įsteigta „Palaimintosios Mergelės Marijos Motinystės“ šventė, o 1931-siais popiežius Pius IX išplėtė šį šventimą visoje Bažnyčioje.
1969-ųjų liturignio kalendroiaus revizija perėmė šią tradiciją ir perkėlė iš spalio į sausį. Šitaip sausio 1-oji tapo „Marijos, Šventosios Dievo Motinos, iškilme, taip pat ir Švenčiausiojo Jėzaus vardo suteikimo minėjimu“.
Apaštaliniame laiške Marialis Cultus, popiežius Paulius VI paaiškino: „Šis šventimas, atkeltas į sausio 1-ąją … skirtas paminėti Marijos vaidmenį išganymo slėpinyje. Jis skirtas taip pat išaukštinti išskirtinį kilnumą, kuriuo šis slėpinys apdovanoja šventąją Motiną... per kurią mes buvome pripažinti vertais priimti gyvybės Kūrėją.“
Tad istorija klostėsi labai tvarkingai.
Pirmasis advento sekmadienis pradeda naujus liturignius metus, o Kovo 25-ąją, minėdami Apreiškimo Marijai dieną, paminime ir seną Apreiškimo Marijai tradiciją.
Tuo tarpu dabar sausio 1-ąją galime jungtis su visu pasauliu, pakeldami naujametinę taurę, su dėkingumu atsigręždami atgal ir su viltimi žvelgdami į priekį, iššaudami keletą fejerverkų ir darsyk švęsdami Viešpaties gimimą bei mūsų išganymo aušrą pagerbiant Dievo Motiną Mariją.
Pagal „Crux“
